- kriaukutis
- 1 kriáukutis sm. (1) Ss, kriaukutỹs (3a) J.Jabl 1. sudžiūvęs, sušokęs, sukrekėjęs koks daiktas: Kriaukučiaĩ – išdegę anglys kalvėje J. Suodžių kriáukučiai DŽ. Po gaisro lieka tik pelenai ir kriaukučiai rš. Anglis visai nesudegė, toki kriáukučiai buvo likę Vlkv. Pyragas sudžiūvęs į kriáukutį Mrj. Molis pavirto į kriáukutį Vlkv. Mazgotė į kriáukutį pavirto (sudžiūvo, susitraukė) Mrj. Marškiniai į kriáukutį sunešioti Vlkv. 2. scom. LVII286, Prn: Kriáukutis – menkas, sulinkęs žmogus J. Ką žiūrėt tokių kriáukučių senų! Alvt.
Dictionary of the Lithuanian Language.